Ar egzistuoja ideali mityba?

Skaityti komentarus (16) Rekomenduok draugui Spausdinti

Ne paslaptis, kad Afrikos negrai yra liesi ir žvalūs. O valgo jie tik vabaliukus, voriukus, nuoširdžiai tikint, kad makaronai su dešra – gyvenantiems aname pasaulyje... O štai mūsų požiūriu, tokia vabalų dieta – tai savęs prievartavimas. Mums reikia tik riebiau, saldžiau, pikantiškiau. Ar yra auksinis viduriukas maitinime, ideali dieta, ir ar ji egzistuoja kaip bendra sąvoka, nes kiekvienas organizmas yra individualus?

Tikriausiai, geriausias būdas sužinoti kas yra ir ko nėra – patikrinti ant savęs. Ir niekas geriausiai niekada nepasakys, kas Jums gerai, o kas blogai... Ir tai teisinga ne tik mitybai... Tik savarankiškas bandymas – pakankamai ilgas ir darbui imlus procesas, ne organizmas – sudėtinga susitepa ir jo funkcionavimą įtakoja pernelyg daug faktorių. O ir gryno eksperimento mes negalime atlikti, todėl yra prasmė išanalizuoti jau esančius žmonijos pasiekimus.

Pradėsime nuo to, kad mes gyvename ne idealiame pasaulyje. Tačiau jame, reikia pripažinti, idealumo siekis egzistuoja realiai. Įrodymas – „ideali figūra“. Jos proporcijos išvestos ir seniai visiems žinomos. Grožio konkursai niekada nelieka be laimėtojų. Idealaus svorio formulė taip pat ne paslaptis. Vyrams – ūgis minus svoris, moterims dar atimame dešimt vienetų. Tačiau, kaip prisipažįsta šių idealių rodiklių savininkai, už juos sumokėta valandomis alinančių treniruočių, nuolatiniu organizmo valymu ribojimais, kas neturi nieko bendro su idealiu (paprasto žmogaus požiūriu) gyvenimo būdu. Nejaugi nėra būdu, kuriuo Jūsų kūnai visada liktų puikioje formoje ir nereikalautų nuolatinės korekcijos, dėl įgimto polinkio tolti nuo idealo? Kiek gyveno senovėje žmonės? Jei kaip pagrindą paimtume Bibliją, tai su nuostaba pastebime, kad neišgyvename net dešimtadalį to laikotarpio, kuris iš pradžių buvo mums skirtas Kūrėju. Ar žinote, kiek metų turėjo Nojus, kai pastatė žymią arką? „Ėjo šešišimtieji Nojaus gyvenimo metai!“. „Ir iš viso nugyveno Adomas devynis šimtus trisdešimt metų!“ Taigi, iš pradžių viskas buvo kitaip. Gaunasi, kad iš principo užtikrinti ilgaamžiškumą ir aktyvumą yra įmanoma. Nuo tų laikų praėjo daug laiko ir daug kas pasikeitė. Tačiau, jei galima nueiti, tai, tikriausiai, galima ir grįžti.

Pirmiausia, principinę reikšmę turi  ne tiek kokybinė vartojamų produktų sudėtis, bet ir tai, ar gauna žmogus malonumą bevalgant. Ilgus amžius gydytojai atkreipia dėmesį į tai, kad tie, kad valgo su malonumu, rečiau serga vėžiu. Ligos gi, priešingai, stebina tuos, kas valgo abejingai ir valgio metu negalvoja apie maistą. Tai yra sąmonė, pirmoje vietoje! Todėl, bet koks maistas nebus mums idealus, jei negalvojame apie jį ir nejaučiame malonumo bevalgant.

Antra. Jei egzistuoja idealus maitinimas, tai apie jį reiktų pasidomėti pas visiškai sveiko kūno ir sveikatos savininkus, tai yra pas ilgaamžius. Juk idealaus maitinimo kriterijus – tai gyvenimo trukmė ir organizmo darbo efektyvumas. Ilgaamžių žmonių daugiausiai yra Japonijoje. Dešimtys tūkstančių pagyvenusių Japonų išsaugo sveiką protą, atmintį ir darbingumą ir gyvena aktyvų gyvenimo būdą. Beje, Japonijoje, vidutinė gyvenimo trukmė staigiai pašoko įvedus valstybinę kovos su ankstyvuoju senėjimu programą. Vienu šios programos punktu yra nemokamas bičių pienelio išdavimas pensijinis amžiaus žmonėms. Tačiau esmė ne tik bioaktyviuose bitininkystės produktuose. Japonai visą gyvenimą valgo nacionalinės virtuvės patiekalus. Juose yra mažai gyvulinės kilmės riebalų, gausu daržovių bei kito augalinio maisto. Japonai dievina alaviją. Kartus šio augalo skonis pašalinamas kulinarinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, jis beveik nejaučia, kai alavijo lapas susimala su kefyru ir šviežiu obuoliu.

Tiems, kas nuryja puodelį kavos bėgant į darbą, įdomu būtų žinoti, kad visi aktyvūs japonų ilgaamžiai pakankamai sočiai pusryčiauja. Jokių sumuštinių, bandelių ir dešrelių! Jų požiūriu „idealūs“ pusryčiai susideda iš lėkštės ryžių su cukidani – smulkia žuvimi arba jūros produktais, išvirtais sojų padaže. Prie ryžių būtinai priklauso trinti ridikai – daikonas. Būtinu pusryčių atributu yra sūdytos ir marinuotos daržovės. Japonų nacionalinė virtuvė – tai tikra daržovių patiekalų įvairovė. Japonai vienodai entuziastingai valgo morkas, visas kopūstų rūšis ir net varnalėšos šaknis. Nacionaliniu japonų patiekalu galima pavadinti tofu – sojos varškę, sumaišytą su daržovėmis ir žalumynais. Šiuos produktus visų šalių dietologai pripažino raktu į ilgaamžiškumą. Beje, japonams maitinimas – šventas dienos metas.

Puslapiai:   1     2