Justinas Jankevičius: šokių dietos intriga |
|
- Sunkiai ryžausi šiam projektui - tokia estetika smarkiai prieštaravo mano ideologijai. Pasiklausiau kolegos iš “Humoro klubo” Modesto Vaišnoro nuomonės, kuris patarė man save išbandyti. Tik vėliau, kai įsivažiavau, jis prisipažino, kad norėjo “išdurti”.
Per pirmąsias pamokas negalėjau susitaikyti su partnerės Rasos Židonytės smulkumu - man atrodo, kad ji nešioja vaikiškų dydžių drabužius. O aš tuo metu svėriau 111 kilogramų. Reikėjo apsispręsti: arba svorio priauga Rasa Židonytė, arba, kad ir koks gražus ir mistinis būtų skaičius 111, antsvorį metu aš. Pasiaukojau aš. Juolab kad vasarą turėjau daug laiko ir tvirtą norą liesėti. Per visą liesėjimo periodą specialiai nesisvėriau, kad pasiekęs gerą rezultatą nesustočiau. Tiesą sakant, mano tikslas, buvo ne užsibrėžtas kilogramų skaičius, o gera savijauta. Jį pasiekiau. Neseniai užlipus ant ne visai tikslių naminių svarstyklių, rodyklė sustojo ties skaičiumi 95.
- Kokios dietos laikeisi?
- Ilgai naršiau po internetą, kur prisiskaičiau galybę patarimų. Ypač mane prajuokino urvinio žmogaus dieta, kur patariama liesėti valgant vien mėsą. Tačiau tokie “dietologai” pamiršo, kiek laiko urvinis žmogus turėdavo prisilakstyti, kol akmeniu nudobdavo žvėrį. Jei dabartinis žmogus tiek lakstytų dėl hamburgerio, irgi būtų lieknas. Todėl pagrindinis dalykas yra judėjimas. Man vien tik šokių repeticijų buvo per maža. Užsirašiau į sporto klubą, kurį lankiau kas antrą dieną. Laisvą dieną vakarais bėgiojau krosą. Ir beveik kasdien šokau. Buvo sunku.
- O kaip atrodė tavo mitybos meniu?
- Jį susikūriau pats. Pirmą mėnesį aš valgiau vien tik žalias, žalios spalvos daržoves: salotas, agurkus, krapus. Retsykiais juos pagardindavau trupučiu liesos grietinės. Po mėnesio pajutau, kad lašiniai ėmė tirpti, tačiau pasidarė šiek tiek silpna. Tada sekmadieniais žaliąją dietą papildžiau liesos mėsos arba žuvies patiekalu. Dar po kelių savaičių pradėjau valgyti liesus pieno produktus, ir ėmiau skaičiuoti kalorijas. Mano dienos norma buvo 1500 kalorijų. Visiškai atsisakiau angliavandenių. Svoris toliau sėkmingai krito ir taip įsijaučiau, kad kartą pagavau save parduotuvėje ant mineralinio vandens butelio etiketės beieškant užrašytų kalorijų. Tai buvo ženklas šiek tiek stabtelti.
- Ar buvo labai sunku taip drastiškai pakeisti gyvenimo būdą?
- Ypatingų kančių nejutau, nes žiauriai norėjau suliesėti. Tai buvo ideologinė kova su savimi, noras sau įrodyti, kad galiu. Pasirodo, galiu. Sveikos mitybos principų natūraliai laikausi ir dabar. Apie 70 proc. mano meniu sudaro daržovės. Bulves pakeitė ryžiai. O prie liesos mėsos ar žuvies visai atsisakiau duonos. Pamiršau picos ir bet kokio miltinio patiekalo skonį. Jau penktas mėnuo nevalgau kiaulienos ir man ji ėmė smirdėti. Susitraukė skrandis ir atsirado normalus saiko jausmas.
- Ar vartojai alkoholį?
- Saikingai degtinę su sultimis ir alų. Tačiau po vieno bokalo pasijusdavau sotus.
- Kai pradėjai repetuoti šokius, sportuoti ir laikytis dietos, nedirbai ir galėjai tam skirti visą laiką. O kaip sekasi dabar, kai prasidėjo darbai televizijos laidose? Nešiojiesi su savimi agurkus ir salotas?
- Patiriu tam tikrą stresą, nes mano kolegos, kai nėra laiko, per pietus per pietus užsisako maisto iš “MacDonald”. Biure pasklinda žudantis kvapas. Aš užsidedu ausines ir traukiu iš kuprinės savo agurkus ir salotas. O mano maloningieji draugai man įkyriai siūlo kepintų bulvyčių. Kai pietauju kavinėje - renkuosi dienos sriubą. Jei jos nepakanka - suvalgau dvi porcijas. Kadangi šalia darbo yra kinų užeiga - mielai pietauju joje. Man šis maistas labai tinka ir patinka.
- Tai draugai tavęs sunkiomis valandomis nepalaikė. Kaip jauteisi vasarą iškylose, kai visi kramsnojo šašlykus ir gėrė alų?
- Patyriau daug patyčių. Bet tai - mūsų humoristų bendravimo būdas. Kai pasimatė rezultatai - replikos baigėsi.
- O kaip bičiuliai reaguoja į tavo dalyvavimą šokių projekte?
- Replikuoja iki šiol, nes mano aplinkoje tai laikoma nevyrišku užsiėmimu. Tiesą sakant to ir laukiau. Pikčiausia, kad replikų apie prastą šokimą sulaukiu ir iš šokių projekto dalyvių. Tačiau aš prieš juos atsirevanšavau, kai pasitaikė proga pažaisti krepšinį. Tiesiog liežuvis atsirišo, kai šokio profesionalai plastišku rankos mostu taikė į krepšį, sporto aikštėje judėjo taip pat elegantiškai kaip ir ant parketo.
- Ar yra tekę šokti iki šokių projekto?
- Trečioje klasėje vieną trimestrą buvo choreografijos pamoka. Tai būdavo paskutinė penktadienio pamoka. Mes visi žinom, kaip malonu eiti į paskutinę penktadienio pamoką. Klubuose beveik nesilankau, nebent tik “BIX”uose, kur groja seną gerą roką. Ten kartais šiek tiek pastrakalioju. O kai kitur dauguma plūsta į šokių aikštelę, aš mieliau tūnau pakampėje ir gurkšnoju kokteilį.
- Šokių aikštelėje užsimezga daug romanų. Kokie tavo santykiai su Rasa?
- Kolegiški, šilti, draugiški. Ji ir mano partnerė laidoje “TV antis” Livija Gradauskienė yra dvi moterys, kurias aš dabar matau dažniausiai. Kitoms nėra laiko.
- Esi prisipažinęs, kad tavo svajonių mergina - “O lia lia” mergaitė. Ar svajonė išsipildė?
- Gal be reikalo prisipažinau, nes “O lia lia” mergaitės kažkodėl atšalo. Tačiau aš neprarandu vilties kada nors užkariauti vienos jų širdį. O kadangi jos visos vienodos, man nesvarbu kurios.
- Ar tau svarbu, kad moteris turėtų humoro jausmą?
- Be jokios abejonės. Kai rinksiuos žmoną, norėčiau, kad sutaptų mūsų požiūriai: arba juoktis iš visko, arba visai nesijuokti.
- Tavo kolegai Modestui Vaišnorui humoras apie tai, kaip grupės “69 danguje” dainininkė Nijolė Pareigytė gavo darbą kompiuterių firmoje, baigėsi didžiuliu skandalu. Dabar ji dalyvauja šokių projekte. Ar nejauti piktų Nijolės žvilgsnių dėl kolegos?
- Ne. Kartą apie tai pasišnekėjome ir likome su savo skirtingomis nuomonėmis. Nijolė - puiki ir draugiška mergina.
- O pats esi jautrus kritikai, humorui savo atžvilgiu?
- Manau, kad esu pakankamai tolerantiškas, O jei tai “užknisa” - imu ir atsikertu.
- Ką manai apie lietuvišką humorą?
- Lietuviškas humoras, kaip ir lietuviška muzika, pataikauja tūlam kaimo uzbekui, kuris kitokio pasilinksminimo nežino. Vyras, persirengęs pagyvenusia moterimi, tarmiškai rėkauja apie politiką, ir vaidindamas girtą nugriūna. Tai yra lietuviško humoro standartas, kuris įvelkamas į tam tikrą scenarijų. Lietuviškas humoras yra vienodas ir nuobodus. Aš nesakau, kad mūsų humoras geresnis, bet jis - kitoks, įvairesnis. Tai yra alternatyva festivaliui “Juokis”.
- Esi dirbęs laikraščių pardavėju, kroviku, barmenu. Ar tėvai neduodavo kišenpinigių?
- Vertinu savo uždirbtus pinigus. Mane tėvai visada mokė: “Viską, ką pasieksi, pasieksi tik pats”.
| Autorius: | Daiva Rinkevičiūtė, lsveikata.lt |
*Roberta*
blum
grazutis :p
hrrr
fak