Ekologiškas maistas (II dalis)

Rekomenduok draugui Spausdinti

Praeitoje dalyje aprašėme ekologiško maisto daromą įtaką žmogui bei nurodėme lietuviškų ir atvežtinių produktų žymėjimą. Šioje dalyje aptarsime apsipirkinėjimo turgelyje pliusus ir minusus, o taip pat apibendrinsime ekologiško maisto temą.

Ar galima pasitikėti sertifikatais?

Tai lazda su dviem galais. Ekologiškos produkcijos augintojai ir gamintojai paprastai stengiasi laikytis visų reikalavimų, nes ekologinių ūkių kontrolė yra gana griežta. Šie ūkiai yra tikrinami kiekvienais metais, kartais net po keletą kartų, tiriami pasėliai, produktų laikymo sąlygos ir t.t.

Aptikus pažeidimų taikomos gana griežtos sankcijos - tenka grąžinti ne tik visas gautas išmokas, bet ir 5 metams atimama teisė verstis ekologinė žemdirbystė. Retas ūkininkas dėl trumpalaikio pelno drįsta taip rizikuoti.

Kas kita, kai šią produkciją bandoma parduoti. Nedideliems ūkiams leidžiama prekiauti nesupakuota produkcija, kurią jie realizuoja turguje. Griežtos apskaitos šiuo atveju nėra. Kas sužiūrės, ar ūkininkas, turintis ekologinio ūkio sertifikatą, neprekiauja pomidorais iš kaimyno daržo arba iš Lenkijos turgaus?

Tiesa, pardavinėjama produkcija taip pat gali būti tikrinama, tačiau per 2009 metus turguose buvo patikrinti tik 5 proc. tokios produkcijos.

Sukontroliuoti, ar ūkininkas nepardavė daugiau produkcijos nei užaugino, lengviausia yra tuomet, kai ji tiekiama kooperatyvams ar prekybos centrams pagal sutartis, kai yra supakuota. Dėl šios priežasties pirkti ekologiškus produktus specializuotose parduotuvėse ar didelių prekybos centrų ekologiniuose skyriuose yra saugiau nei turgeliuose.

Turgeliai: už ir prieš

Nepaisydami aukščiau išvardintų problemų, dauguma žmonių vis tiek mieliau ir dažniau apsipirkinėja turgeliuose. Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl šioms prekybos vietoms teikiama pirmenybė prieš ekologiško maisto pirkimą specializuotose parduotuvėse, - kainos. Paprastai turguje jos būna gerokai mažesnės.

Kitas turgelių pliusas - bendravimas. Pastaruoju metu tampa vis madingiau apsipirkinėti mažose parduotuvėlėse, kai gali pabendrauti su pardavėju tarsi su geru pažįstamu, dar geriau - kai jis jau kreipiasi į tave vardu ir žino, kokius produktus mėgsti, ką pirkai praėjusį kartą ir ką mielai išbandytum šįsyk.

Puiku, kai pardavėjas kartu yra ir gamintojas, tačiau tai nutinka retai - negalime tikėtis, kad tas pats žmogus spės ir produkciją auginti, ir kasdien už prekystalio stovėti. Daugumai pirkėjų malonumą teikia ir žinojimas, kad savo pinigais jie prisideda prie lietuvio ūkininko gerovės, o ne didina prekybos monopolistų pelną.

Dėl šių ir kitų priežasčių pasivaikščiojimas po turgelį daugumai tampa kur kas mielesniu laiko praleidimo būdu nei skubotas apsipirkinėjimas prekybos centre.

Turgelių rūšys

Tačiau turgelis turgeliui nelygu. Ekologiškuose turgeliuose prekiaujama tik ekologiška produkcija. Jie dažniausiai yra mobilūs. Daugiau informacijos, kur ir kokios ekologiškos produkcijos galima įsigyti, rasite užsukę į internetinę svetainę www.organic.lt.

Ūkininkų turgeliai taip pat neretai yra mobilūs, nors esama ir stacionarių. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2004 metais patvirtino prekybos tokiuose turgeliuose taisykles, pagal kurias čia gali prekiauti tik ūkininkai, viešosios įstaigos "Ekoagros" patvirtinti ekologiškų produktų augintojai arba tautinio paveldo įmonės.

Deja, vis dažniau prie jų bando prisišlieti ir perpardavinėtojai ar tiesiog lietuviškos įmonės, su natūriniais ūkiais neturinčios nieko bendra. Beje, kainos čia ne visada didesnės nei prekybos centruose, o jei ir didesnės - tai labai nedaug.

Didžiuosiuose maisto turguose (tokiuose kaip Kalvarijų ar Halės turgavietės Vilniuje) gali rasti įvairios produkcijos - tiek lietuviškos, užaugintos savo ūkyje, tiek lietuviškos, bet auginamos pramoniniuose ūkiuose, tiek atvežtos iš kitų šalių. Čia irgi galima nusipirkti natūralių, sveikų produktų, tačiau lengviau tai padaryti tiems, kurie tai daro nuolat ir jau turi pažįstamų prekiautojų.

Ko gero, geriausiai maistą pirkti tiesiai iš gamintojo. Kadangi Lietuva yra senas tradicijas turintis agrarinis kraštas, kur kaimeliai nuo vadinamųjų didmiesčių nutolę vos per kelias dešimtis kilometrų ir kur kone kiekvienas žmogus turi giminaičių, gyvenančių kaime, ši alternatyva yra viena geriausių natūralaus maisto mėgėjams.

Pirkti maistą tiesiai iš ūkininko verta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai dažniausiai yra gerokai pigiau. Antra, pažindami ūkininką asmeniškai ar pasikliaudami rekomendacijomsi, galime tikėtis daugiau sąžiningumo, nei anonimiškai apsipirkdami turguje. Trečia, atvykę į ūkį galime patys įvertinti, kaip atrodo laukai, ar tvarkingai laikoma produkcija, ar ūkininkas kelia pasitikėjimą.

Blogiau yra tai, kad toks apsipirkinėjimas nėra labai patogus - taip galima įsigyti ilgai negendančių ar šaldymui tinkamų produktų, tačiau dažnai važinėti keliasdešimt kilometrų dėl litro pieno ar grietinės ryšis ne kiekvienas.

Ar sveikas tik ekologiškas?

Be jokios abejonės, ekologiška produkcija yra pati sveikiausia žmogui ir mažiausiai kenkianti aplinkai. Tačiau sunku būtų rasti Lietuvoje bent vieną žmogų, kuris maitintųsi tik ekologiškai. Taip yra dėl daugelio priežasčių.

Visų pirma, ekologiška produkcija kainuoja brangiau. Antra, jos pasirinkimas vis dar yra gana skurdus. Ypač jei norime, kad produktas dar būtų ir lietuviškas. O atvežtas iš Kanados ar Australijos ima kelti pagrįstų abejonių - ar galime laikyti jį labai ekologišku, jei transportuojant teršiama aplinka?

Dauguma norinčių maitintis sveikai renkasi tarpinį variantą - ūkininkų turgelius. Lyginant su ekologišku ūkiu, kuris yra žemdirbystės ir žinių visuomenės viršūnė, natūrinis ūkis, kuriame taip pat viskas auginama be chemijos, - tarsi grįžimas šimtmečiu atgal.

Tie kirmėlėti ar rauplėti susisukę obuoliai, kuriuos mes laikome sveikais, gali augti tik natūriniame ūkyje - ekologiniame auginamos kitokių, atsparesnių, veislių obelys, dirbama su naujausia technika, obuoliai saugomi specialiose saugyklose ir atrodo ne ką prasčiau nei chemizuoti jų "broliai", gulintys prekybos centruose.

Tačiau vis dėlto produkcija, auginama natūriniuose ar pusiau natūriniuose ūkiuose, neprifarširuota įvairių E priedų, yra skanesnė, kvapnesnė ir natūralesnė nei auginta pramoniniuose ūkiuose. Jos nereikia toli transportuoti, taigi neteršiama aplinka, be to, taip palaikomas mūsų šalies žemės ūkis.

Nereikėtų nurašyti ir prekybos centrų. Daug kas nevengia į juos užsukti, nes apsipirkinėti juose neretai patogiau - čia visada rasi kur pasistatyti automobilį, jei yra netoli namų, juose šilta žiemą ir vėsu vasarą, jie veikia iki vėlumos, kartu su maistu čia gali įsigyti ir kitokių reikalingų prekių.

Be to, čia parduodama produkcija lengviau pasitikėti - ji dažniau ir atidžiau tikrinama nei pardavinėjama turguje, o etiketėse privalo būti nurodyti visi cheminiai priedai, GMO, kilmės šalis ir kt. Tiesiog reikia išmokti jas skaityti ir įvertinti galimus pavojus.

Šis straipsnių ciklas paremtas Loretos Glebavičiūtės, Irenos Ivenkovės, Virginijos Rimkuvienės ir Jolitos Zykutės parašyta knyga "Gyvenk eko(logiškai)", kurią išleido "Alma Littera" leidykla.