Kaip atsirado STIMULUS: kai idėjos „įspiria“, arba Mankšta gurmanėms

Rekomenduok draugui Spausdinti

Žodžiu „gurmanas“ paprastai apibūdinamas žmogus, išmanantis mėgavimąsi maistu. Tačiau poreikis mėgautis tuo, ką teikia juslės, nebūtinai turi apsiriboti tik valgymu. Ne mažesnį malonumą gali suteikti ir… mankšta.

Aistė Gustė, harmoningų treniruočių studijos „Stimulus“, pažymėjusios sėkmingos veiklos pusmetį, sumanytoja bei idėjos vadovė, pasakoja apie tai, kaip pati atrado harmoningos mankštos skonį. Ir moko tai daryti kitus.

Dažnai moteris sau griežtai taria: „Nuo šiol sportuosiu.“ Ir mintyse jau nusiteikia, kad reikės prakaituoti, uoliai dirbti, iškęsti treniruotes, kad pasiektų dažniausiai  „sutinkamą“ tikslą – sulieknėti, sustangrinti kūną. Nieko nuostabaus, juk sportas (ir sporto klubai) mums asocijuojasi su ištverme, jėga, rungtyniavimu, prakaitu. O kur dar įtampa dėl konkurencijos: fizinio pasirengimo ar kūno formų,  gražesnės aprangos… Visa tai mus, paprastas moteris, varo į neviltį…

Bet tau kažkaip pavyko sportą paversti gurmanišku malonumu?

Tai, ką padariau ir darau, – labai asmeniška. Galbūt dėl to kiekviena randa tai, kas jai artima. Kai priartėjo 30-metis, ėmiau pastebėti, kad kūnas ima diktuoti savo taisykles ne pačia maloniausia kryptimi. Daugumai žinoma, kad nuolatinis fizinis aktyvumas yra seniai „išrastas“ senėjimo procesų priešnuodis, tačiau manęs sporto salės neviliojo dėl visų minėtų priežasčių.

Reikėjo „kažko“, kas taptų maloniu nuolatiniu užsiėmimu, – leistų pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, pakylėtų nuotaiką, suteiktų jėgų ir subtilių išgyvenimų. Ankščiau tai suteikdavo šokių repeticijos. Dabar reikėjo ne tik gerų emocijų, bet ir efekto. Gyvenimas mieste diktuoja salygas – laiko nedaug, rezultatų norisi greitai. Kai atradau kalanetikos mankštą, jogą, pilates, širdyje sukirbėjo, kad visa tai gali būti kitaip. Mankšta gali būti ir maloni, ir veiksminga! Lyg du viename, ko dar nebuvau sutikusi. Ir tam, pasirodo, nereikia nei geležinių svarmenų, nei neaprėpiamų plotų, nei vandens kompleksų…

Galima pavadinti tai „sutapimu“, tačiau aš tai vadinu kryptingu darbu savo svajonių link. Likus mėnesiui iki 30-to gimtadienio, prioritetų sąrašo 1-oje vietoje įsirašiau „Jaunystė ir jos  išsaugojimas (bent 10-čiai metų)“ (šypsosi, – aut. past.). Teko žengti ne vieną drąsų žingsnį, kad pakreipčiau gyvenimo tėkmę ten, kur traukė nuojauta. Tai tarsi nerti sulaikius kvėpavimą ir nežinant – pavyks ar ne? Prabėgus pusei metų jau galiu įkvėpti… Pavyko!

Iš kur atėjo tokios įkvepiančios idėjos?

Kiekvienoje darbovietėje, dirbdama nuo 9  iki 18 val. ieškodavau keisto dalyko – „prasmės“. Kam mes tai darome? Kodėl nedarome paprasčiau, greičiau, efektyviau? Kodėl turiu sėdėti iki 18 val., jei darbus baigiau 16 val.? Tie klausimai kaip povandeninės srovės veržėsi noru Kažką Keisti. Jaučiau – „geruoju tai nesibaigs“ (šypsosi, – aut. past.).

Teko ne vieną knygą sugraužti, kad susigaudyčiau, „kas ir su kuo valgoma“. Kai į rankas pateko (dėkoju Viktorijai) linksmai iliustruota knygelė „How to have kick-ass ideas“ ( liet. „Kaip gauti „įspiriančių“ idėjų“ , autorius Chris Barez-Brown), pajutau tikrą spyrį į minkštą vietą (juokiasi, – aut. past.). Neliko, kur trauktis. „Šturmavau“ galvoje tūnančias mintis ir ėmiausi įgyvendinti savąją idee fixe.

Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė… Kiek truko tavo ieškojimų kelias?

Ne vienas yra pasakęs: „Aiste, na, tu ir drąsi…“ Skyrybos, darbdavių  kaita, užsidegimas „čia ir dabar“ pagauti savo laimės paukštę – šių dalykų nebūtų, jei mane būtų supusi saugi, „normali“, žurnaluose piešiama šeima. Juk moters priedermė rūpintis namais ir vaikais, o ne vaikytis idee fixe, ar ne?

Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą ir išvažiavau iš tėvų namų – Palangą pakeičiau į sostinę. Didieji ieškojimai prasidėjo išsiskyrus (susituokiau anksti). Savanoriškai išmečiau save į visišką anti-komforto zoną – likau gyventi studentų bendrabučio 15 kvadratinių metrų kambaryje su dviem 5 ir 3 metukų vaikais. „Baltai pavydėdama“ stebėjau jaunus, šviesius, išmintingus, atradusius savo pašaukimą žmones. Vis lygindavau save su jais – ką aš turiu padaryti, kad tokia tapčiau? Ką turiu sužinoti, perskaityti, išmokti, patirti, kad štai taip galėčiau ir aš?

Komunikacijos ir informacijos studijų magistro diplomas nuvedė mane į interneto projektų sferą. Tačiau kolegų pastabos „Aiste, tau ne vieta už kompiuterio“ vis dažniau rasdavo sąskambį su viduje tūnančia nuojauta „Taip!!! Noriu žmonių, emocijų, šypsenų, o ne beveidžio kompiuterio ekrano!.. Bet ką aš galiu padaryti – juk dirbu pagal savo profesiją?“

Pirmieji „nušvitimai“ pradėjo mane „atakuoti“ per atostogas, berods, skrendant lektuvu. Pamenu, aplink žmonės ramiai snūduriavo, o aš iš rankų nepaleidau užrašų knygutės – pokalbių su savimi. Ausyse skambėjo vieno išmintingo draugo žodžiai: „Kas tau vaikystėje kėlė juoką, šypseną? Dėl ko buvo gera džiūgauti?“. Atsakymas – šokiai. Taip, tai 2-oji pusė manęs. Vaikystė, paauglystė, jaunystė – viskas nužymėta šokių repeticijomis, kuriamais pasirodymais, muzika, judesiu..

Juk suaugę mes dažnai tik nusišypsome iš vaikystės svajonių…

Būtent, ir aš savęs klausiau – negi imsiu dirbti šokėja?? Šokių vadove? Hmm… Pernelyg „nerimtas“ užsiėmimas mamai su 2 vaikučiais… Kol vieną rytą prekybos centre kaip strelė į galvą šovė idėja – šokių studija! Galiu pasisiūlyti ten dirbti komunikacijos specialiste!

Idėja buvo sutikta palankiai – studija, kurioje laisvalaikiu šokau salsą (ir toliau visiem rekomenduoju INDANCE), tapo mano naująja darbo vieta. Čia ir radau besišypsančius žmones, muziką, šokius, emocijas emocijas emocijas… Kūrybiniai darbai visiškai pakeitė patį darbo ir laiko suvokimą. Atsiradusi laisvė improvizuoti skatino ieškoti daugiau…

Greta protinių, kūrybinių darbų, supanti aplinka kasdien žadino giliai paslėptą norą žengti koja kojon su treneriais. Vaikystėje pasėta plastiškumo, grakštumo, laikysenos „sėkla“ veržliai stiebėsi aukštyn. Turėjau greitai surasti indą šiam augalui augti. Kalanetika (vadinu ją „šokėjų mankšta“) pašnibžėjo idealiai man tinkantį būdą.

Ar tai ir buvo „lūžio taškas“?

Kai artimam draugui užsiminiau apie šiuos vidinius ieškojimus (paprašiau iš JAV parvežti kalanetikos DVD), jis paklausė, ar aš nenoriu įkurti savo studiją? Tai, kad „išlipau“ iš tos 9–18 val. dienotvarkės, man buvo didis pasiekimas, bet sukurti kažką „savo“?!.. Mano svajonės taip toli nesiekė (juokiasi, – aut. past.) Tik tapo aišku – štai „nuoroda“ lipti ant aukštesnio laiptelio. Žinoma, tam vėl teks išmest save iš komforto zonos – mėgiamo darbo, pastovaus atlyginimo. Svarsčiau gal mėnesį – ką daryti?!..

Nuo „Stimulus“ idėjos iki remontų pradžios praėjo 4 mėn. Džiaugiuosi kolegomis, kurie patikėjo – investavo ir pinigus, ir laiką. Be jų palaikymo ir drąsos prisidėti šiai dienai tikrai nebūtų to, kas sukurta.

Tai, ką sukūrėte, pristatai kaip harmoningas treniruotes. Kokios jos?

Harmoningos treniruotės – lengvas ir malonus kūno treniravimas bei lieknėjimas be streso ir net be prakaito! Per tokias treniruotes – jogos, pilates, kalanetikos, kūno balanso ir jų derinių – judame lėtai, ramiai, ritmingai kvėpuojame, stipriname vidinius raumenis, akcentuojame kūno ir proto (angl. mind-body) vienybę. Tokiam sąmoningam treniravimuisi tereikia susikaupimo, judesių kontrolės, kvėpavimo ir tikėjimo gyvybinės, laisvosios energijos buvimu.

Tačiau tą patį siūlo ir sporto klubai?

Atskirų užsiėmimų tikrai rasime sporto klubuose – vieni jų turi daugiau, kiti kelis ar dar mažiau. Kuo „Stimulus“ skiriasi nuo sporto klubo? Dažna mūsų narė – niekad prieš tai nesportavusi moteris arba kaip jos pačios įvardija, „tinginė sporto atžvilgiu“ (juokiasi, – aut. past.). Mintys apie sporto klubą ne vieną atbaidydavo, o čia joms patinka. „Sunku patikėti, kad keliskart į savaitę niekieno neverčiama su dideliu noru skubu į treniruotes“, – pasakoja mūsų narės. Su kolegėmės juokiamės – „keliame sportuojančių Lietuvoje procentą“!

„Stimulus“ niekada netaps sporto klubu. Kaip tik todėl sukurėme naujadarą „treniruočių studija“. Tai ir yra naujasis būdas rūpintis savo kūnu su malonumu. Mūsų merginos netrunka pagauti esmę ir taikliai apibūdinti: „Mankšta „Stimulus“ – tai lyg mažos jaukios šeimyninės kepyklėlės atradimas, prieš tai patyrus sekinantį apsipirkinėjimą beasmeniuose prekybos centruose“.

Išgirstame ir pastebime kiekvieną, atėjusią į „Stimulus“ – įdomi kiekvienos istorija. Kartu su gausia trenerių komanda, siūlome rinktis iš įvairių treniruočių ir patogiausio laiko (žr. tvarkaraštį). Svarbiausia – išlaikome vieningą kryptį. Jokios trankios muzikos ir žliaugiančio prakaito. Klientės prisimins – dar pavasarį teko „išgyvendinti“ vieną treniruotę, kuri pagal savo pobūdį, deja, negalėjo likti „Stimulus“„nare“…

Be to, taupome merginų laiką. Jos čia vidutiniškai užtrunka 1 val. 20 min. (valanda mankštai, po 10 min. persirengimui prieš ir po užsiėmimo). Dažna skaitytoja sutiks su manimi, kad sporto klube be 2 val. neįmanoma „apsisukti“. O kur dar sumanios technologijos rezervuoti treniruotes internetu…

Apskritai didžiausias skirtumas tarp mūsų studijos ir sporto klubų – savijauta „po to“. Raumenų mankštinimas yra tik fizinė veikla, ja galima užsiimti ir namuose (šypteli, – aut.past.). Užtat ypatingą „Stimulus“ atmosferą kuriame visi: administracija, studijos narės, treneriai. Ką tik įgyvendinome vienos iš narių pasiūlytą firminių marškinaičių idėją, išklausėme paskaitą apie sveiką mitybą (jau laukia kita – apie tai, kaip pamilti save), organizavome „sportinę“ stovyklą. O visai neseniai užlipome ant „Europos“ stogo – pasimėgauti treniruotėmis iš „paukščio skrydžio“. Šiems projektams suteikėme „Išskirtinės narystės programos“ titulą.

Dauguma idėjų ir gimsta bendraujant studijoje: tarp užsiėmimų dalijamės dienos įspūdžiais, vaišinamės obuoliais, morkomis, ridikėliais ir net topinambais. Kaip juokiasi mūsų narės, namie morkas skusti tingisi, o čia reikia tik į burną įsidėti, tad priklausomybė nuo jų, kaip ir nuo „Stimulus“ propaguojamos harmoningos gyvensenos, jau garantuota.

Visa galva pasinėrus į mėgstamą darbą, turbūt mažai laiko lieka šeimai?

Stengiuos dirbti taip, kad išlikčiau atpažįstama namie (šypsosi, – aut.past.). Juk vaikai yra tas palikimas, kuriam reikia pačio kokybiškiausio mano dėmesio ir rūpesčio. Gyvenu pastebėdama ir džiaugdamasi, kaip abu sūnūs auga ir savarankiškėja, tačiau vis tiek esu bet kada pasiruošusi išgirsti telefono ragelyje klausimą: „Mama, o ką valgyti?“

Jei aš kaip žmogus nebūsiu laiminga, nebus laimingi ir mano vaikai. Jie ypač jautrūs mano nuotaikai. Išvydę mano šypseną visada paantrina sakydami: „Mama, tu linksma“. Vadinas, jiems tai labai svarbu… Matyti mamą laimingą…

www.stimulus.lt