Forumas

Pasaka... rašė:

Įdomiausia, kad su savuoju susipažinau ir iki šiol gyvenu būdama didžiausio svorio (~70 kg, dabar 65-66), o visada galvojau, kad kol nepasieksiu 55, tol vaikino neturėsiu, nes esu per stora Na čia paaugliški mąstymai tokie buvo. Draugui mano figūra liuks! Ir iš jo elgesio ir kalbų suprantu, kad tikrai jam tokia patinka, nors ir neapsimetinėja, kad jam ir lieknos patinka, na tos "stereotipinės" (bet tikrai ne visos), juk ir pačios negalim paneigti, kad lieknos gražu Iš tikrųjų džiaugiuosi, nes draugas labai pridėjo pasitikėjimo savimi.

Na saunuolis tavo draugas 100% tave palaiko, kad tik daugiau tokiu o i tas lieknutes juk visi vyrai ziuri ir daugeliui tai yra grazu, bet ne visi tai parodo, turedami ne lieknute mergina....

Tai va, kam meluoti, kad nepatinka mergina, jei ji graži (čia apie tas lieknas) Man irgi tokios gražu Bet tikrai ne visos ir tikrai ir tos lieknos turi trūkumų, ne tik aš juos pastebiu, bet ir draugas kartais sako "o iš šitos kažkas papus/užpakalį pavogė" Ir visai tikiu, kad jam atrodo, kad nesvarbu ar liekna ar ne bet figūra tiesiog turi būti proporcinga, graži, moteriška

Po vaikelio gimimo priaugau 10kg ar gal net daugiau pradejau labai kompleksuoti del savo isvaizdos, svorio, nu zodziu jauciausi tikrai nekaip.... tai vis bandydavau kokios dietos pasilaikyt. kol nepasisakydavau vyrui, kad riboju maista, budavo viskas gerai.... o kai jis suzinodavo sakydavo, kam cia tau reik tokiu nesamoniu, valgyk normaliai, gerai tu cia atrodai.... Man labai reikejo is jo palaikymo, paskatinimo stengtis mesti svori... o kai to negaudavau visos mano dietos pasibaigdavo... ir vel jausdavausi slyksciai kai esdavau viska is eiles.... o dar kartais is vyrelio isgirsdavau zodzius: OIJ TU MANO STORULIUKE!!!!!!!!!!  nesvarbu kad pavadina mazybiskai,bet nekenciau situ zodziu........ sakydavo su sypsena, lyg butu atvirksciai, bet deje, juk buvau storuliuke........

pantera13 rašė:

Mergaites negi salia jusu nera vyru??????????

mano draugas mane palaiko del svorio palaikymo, jam patinku ssiaip kokia esu, taciau jam patinka labai lieknos mergaites, taciau as nesistengiu strimgalviais numesti to svorio
jam patinka viska ka turiu   mano labai moteriska figura ir del to matyt pasirinko mane o ne kita
siaip del sio dienorascio ar mano pastangu buti graziai jis lieka neutralus, tik jis daznai pabrezia, kad nieko nevalgau ir susirgsiu
na is tiesu, jis nemato kada valgau, taciau savaitgaliais pietaujame ir vakarieniaujame drauge tada jis nusiramina, va nors sestadieni ir sekmadieni pavalgai

ausra30 rašė:

pantera13 rašė:

Mergaites negi salia jusu nera vyru??????????

mano draugas mane palaiko del svorio palaikymo, jam patinku ssiaip kokia esu, taciau jam patinka labai lieknos mergaites, taciau as nesistengiu strimgalviais numesti to svorio
jam patinka viska ka turiu   mano labai moteriska figura ir del to matyt pasirinko mane o ne kita
siaip del sio dienorascio ar mano pastangu buti graziai jis lieka neutralus, tik jis daznai pabrezia, kad nieko nevalgau ir susirgsiu
na is tiesu, jis nemato kada valgau, taciau savaitgaliais pietaujame ir vakarieniaujame drauge tada jis nusiramina, va nors sestadieni ir sekmadieni pavalgai

mano vyras ir buna klausineja ar valgiau snd kanors? ka valgiau? dazniausiai tada kai jis velai gryzta is darbo ir pavakarieniauti tenka vienam, anksciau valgydavau kartu su juo (apie 21-22val). o kai pradejau nuo 18val nevalgyt, tada ir pradejo jam kilti tokie klausimai...

pantera13 rašė:

Elzbieta rašė:

Aš irgi kiek turėjau vaikinų, nei vienam nekliuvo mano apvalumai. Buvau visokia. Svėriau ir 49 kg ir daug daug daugiau, bet visada buvau proporcinga, tokia ne lašininė, nes beveik visada sportuodavau. Vienas buvo pasakęs , kad neįsivaizduoja manęs distrofike. Kitas irgi, kai su juo eidavau riedučiais važinėt , sakydavau reikia mest svorį, o jis sakydavo, kad "tu neturi jokių lašinukų"..
O pats matyt iki šiol rimčiausias buvęs vaikinas su kuriuo praleidau 3,5 nuostabių metų, matė mane ir sudžiūvusią sergančią anoreksija ir tokią "sexy" kaip jis sakydavo, kai aš sustorėdavau. Aš jam valgyt beveik negaminau, nes jis daug geriau tai daryt mokėjo Tai jis man vakarais nešdavo prie kompo man lėkštes su patiekalais Sakydavo vis gal pagamint tą ar aną. Visada prie vyno sūrio man atnešdavo, na auksas ne vyras buvo Tai taip ir auginau svorį nuo 49 kg iki.... ~
Bet įsivaizduojat , kai vieną dieną svėriau 46 kg, tas ilgametis draugas atėjo pas mane į kambarį, matau, kad kažką nori pasakyt..buvo alaus trpt išgėręs. Ir jis man pasakė , kad skirsimės , jei aš nepriaugsiu svorio. Kad man mano svoris , figūra yra daug svarbiau negu jis...Na jis buvo teisus, tada man mano svoris buvo užvaldęs visą gyvenimą. Tikrai sirgau tada. Bet kitą dieną išvažiavom prie jūros ir pasimiršo, tas jo pasakymas. Nors aš tada verkiau ir sakiau, kad jis manęs nebemyli, jog taip kalba...
Na o kai galų gale priaugau svorio ( pradėjau antidepresantus gert ir nuo tada pradėjo augt svoris ), pati sau nebepatiikau , o jam labai patikau !!!
Buvom prie jūros, prisifotografavom. Jetau kokia stora sau atrodžiau tose nuotraukose. O jis ir jo brolis sako "sexy tokia ".
O beje pats draugas buvo labai lieknas , nors valgė gana daug Pavydėjau jam to
Sakydavau jam "žiūrėk čia mano problemiškos vietos"..o jis "nėra jokių čia problemiškų vietų"..Jam buvo tai svarbu, kad aš sveika..
Ir dabar sutikti vaikinai sako komplimentus, nors dar sau nelabai patinku. Bet faktas tas , kad yra sveikų vyrų, protingai mąstančių

Na daugumai vyru taip yra, valgo belekiek o i kuna visai neina
Gerai, kad pripazysti jog sirgai ir aciu Dievui pasveikai. Tas vaikinas tau padejo ateiti i prota? Ir kaip suprantu issiskyrete? kokia priezastis, jei galima to paklausti, tavo lieknumas, kuris jam nepatiko?

Nepasakyčiau, kad iki galo pasveikau. Na gal nuo anoreksijos taip, bet dar yra manyje "anoreksiško" mąstymo. Turiu nerimo sutrikimą ir įkyrumai mane kamuoja (vadinamas obsesinis konvulsinis sutrikimas ) - plaunu rankas be proto dažnai, tikrinu vis piniginę ir šiaip dar daug ką tikrinu. Bet geriu vaistus, jau padėjo kažkiek, bet dar ne iki galo...Pavargstu labai nuo to jausmo...
Ilgametis draugas žinojo mano bėdas, labai mane palaikė, vežė į Vilnių pas psichoterapeutę. O pas psichiatrę reguliariai lankausi, kad vaistus išrašytų..
Kai išsiskyrėm buvau normali tada, gal tokia kaip dabar kažkur...Ir išsiskyrėm ne dėl svorio mano, jis ne toks žmogus, kad jam žmogaus išvaizda pirmoje vietoje. Aš jam netgi sakydavau " o jei aš sversiu 100 kg ", tada jis atsakydavo, kad jam reiks sportuot tada, kad mane pakeltų
Gyvenau su jo šeima, jo mama, broliu, brolio drauge. Laikui bėgant atsirado trintis ir nesutarimai...su draugu viskas gerai buvo, bet su jo šeima nelabai..
Taigi išvažiavau iš jo namų su daiktais iškart , kai išgirdau jo mamos žodžius apie mane kad "ta čiūčala nieko netaupo,," buvo paskutinis lašas..
O draugas..verkė kai išvažiavau. sakė bent suprato, kad dar moka verkt...bet manęs nestabdė, nesakė pasilikt..nesupratau tokio jo elgesio...
Taip gavosi, kad išsiskyriau dėl jo šeimos...gaila, nes buvo tikrai graži draugystė...tik negalėjau pakęst jo šeimos priešiškumo...
Gal todėl ir šiam forume pagarsėjusį tą mano Kostą taip gyniau nuo savo šeimos, nes žinojau ką tai reiškia, kai myli žmogų, bet jo šeima prieš tave nusiteikus.
O dabar esu viena. Na yra vienas toks draugas, kuris norėtų , kad būtų rimtesni mūsų santykiai. Na bet jis man daugiau tik draugas yra.
Labai jau noriu sutikt tą mano skirtąjį...

rutuliukas rašė:

mano situacija buvo panaši į Elžbietos. Turėjau draugą, nusikūdinau iki kone anoreksijos ribų ir toliau kūdinaus, kol draugas neiškentė ir su ašarom prašė valgyt. Nu ir valgiau, valgiau, kol nuo 51kg pasidarė 62. Tai taip ir liko.. Gerai buvo iki dabar. Matyt, jei jau buvo valgymo sutrikimas, tai niekada iki galo ir nepasveikstama.. Vis paverkiu tiek sau, tiek ir naujam draugui, kad stora esu.. bet nebe tie laikai kai po savaitės bado svoris krisdavo, ir nebe tas amžius, kad taip elgtis, tai ir turiu ką turiu..

aš irgi nevalgydavau savaitėmis; būdavo "a vakar valgiau, tai šiandien galiu nevalgyt.." baisu; dabar džiaugiuosi, kad pagaliau išmokau normaliai valgyt; dažnai po nedaug;

o koks ūgis tavo, rutuliuk ?

pantera13 rašė:

Vyrams svarbu moters grozis, bet kaip per daug del jo aukojame, tada jau susirupina musu sveikata....

gerai, kad dar tokių yra, kurie susirūpina

Ir dar vyram patinka kai moteris valgo su jais kartu, o ne "issidirbineja". Jiems patinka kai jus valgote ir geriate, esate linkmos ir nerupestingos, siek tiek vejavaikiskos. Mano vyrui jo draugai pavydi, kad as VALGAU ir GERIU VISKA, nors is tikruju esu labai isranki maistui, bet as to niekada kazkaip neakcentuoju, tai jiems ir atrodo kad valgau ir geriu viska, kaip sakau svarbu nors i lekste isideti... Vienoj kaimyniniu saliu lankydavausi darbo reikalais ten vietinis verslininkas dievindavo su manim vakarieniauti, nes vietines perkarusios grazuoles su durnais principais, jau buvo jam ivariusios savotiska kompleksa