Forumas

Tikiuosi, kad kam nors bus dar idomi si tema. Pasiskaiciau straipsni, as be zodziu

http://www.balsas.lt/naujiena/616291/is … adege-gyva

Merginos, jei rasit straipsniu apie patycias, tai dekit cia

O aš nors ir neapturėjau patyčių mokykloje, bet visuomet gindavau nuskriaustuosius, papasakodavau savo tėvams, kaip su kokia mergaite ar berniuku negražiai elgiasi, tai jie per klasės susirinkimą aiškindavosi dėl tų dalykų. Pradžioje galvodavau, kad ir iš manęs pradės tyčiotis ir nemėgti, kad ginu, jų manymu, nevykėlius (svarbiausia tai, kad patys būvo debilai, ir kaip džiugu, kad išaugo iš to amžiaus vėlesnėse klasėse, kaip 9,10,11,12), bet tylėdavo ir man nieko nesakydavo (matyt, suprasdavo, kad iš tikrųjų šūdinai elgiasi).

Cia pasiteisinimas, kad paciai butu lengviau As irgi taip maniau, bet faktas tas, kad gadina gyvenima tokie. Ir jie ta kart pasityciojo is taves, kita kart- is kito... Eis per gyvenima ir tyciosis is visu, kurie uzkliuna- dziaugsis gyvenimu, jausis, kad turi teise kitus zeminti. Tokie nepasikeicia. O ka mes? Visa laika, kai atsiminsim, pergyvensim, kad buvome patyciu objektai, kad cia ne mes kalti, o jie, nes neisaukleti ar dar kas ne taip... Faktas tas, kad tokius reik tvarkyt po viena!

patycios mane padare stipresne, nezinau kaip kiti reaguoja. Mokykloje kai buvau pilnesne vadino visaip : stora ir t.t. Nu as ne durna atrezdavau zinau! Nu ka pasakei fakta kurio nezinau? Iskart aprimo. Po to kazkaip isaugau ta pilnuma pradejau profesonaliai sportuot. Patycios lioves, draugu daugiau atsirado, taciau iki siol isliko tik tie kurie nuo pradziu bendravo. Galiu pavadint tikrais draugais. Mano nuomone geriausias ginklas nuo patyciu yra humoras arba seip toks vaidinimas kad tau nerupi. Nors sakau patycios bent mane padare stipresne, nebija t kritikos nei darbe nei moksluose, pati jos prasau. Kazkaip db kai vel stambi esu niekas nk nesako, nors manau tos vadinamos patycios stiprintu valia keistis.

Sveikos merginos... patyčios tokia skaudi tema.. visą gyvenimą sulaukdavau ar tylių ar garsių patyčių. Nors klasėj ir nesulaukdavau garsių, bet jaučiau, jog esu nemėgiama, turėjau porą draugių su kuriom iki šiol draugės ir viskas, man buvo nusispjaut, ką kiti galvoja, nes dauguma iš jų į save galėjo pasižiūrėti. Buvo klasėj ir viena mergina iš kurios taip visi žiauriai tyčiojosi, kad net nebežinodavai ar dar juoktis ar jau verkti, kartais pati prisiprašydavo, bet kitais kartais, net nejuokinga būdavo. Sunkiausia, kai niekas nieko klasėj negynė. Nebuvom tokia vieninga klasė.. Patyčios kieme kiekvieną dieną, įpratau, teke ir pajaust į užpakalį spyrį iš vieno labai nekenčiamo bendraamžio vaikigalio.. mintyse prisiekiau, kad ateis diena, kai jiems atkeršysiu, bet ta diena vis dar eina pernai į Lt grįžus buvau, iškart sulaukiau replikų, o ten sulaukiau vienos pašaipos, bet atsilyginau irgi iš lietuvių.. kadangi pas mus ten mažas miestelis, nelabai kas tikisi, kad tų lietuvių tikrai visur pilna. Įvaro du lietuviukai, garsiausiai kalba, tokie tipo maaaandri, kaip gandrai )  aš šalia dirbau, ir pro mane praėjo. Šiaip aš su visais mėgdavau pasilabinti, bet paskui pasidariau sistemą, jei kažką blogo sakys, nesilabinsiu. Žodžiu, kai tik jie priėjo prie kasų, iškvietė mane, ir mintyse sakau, jeigu užkabins, netylėk na ir einu pro juos, oj kiek replikų kiek žodelių į savo pusę išgirdau.. nesupanikavau.. sulaukiau kol jie pas mane pirkosi, suskenavau prekes ir tada..lietuviškai sumą pasakiau.. tai kad jūs būtumėt matę kokie burokėliai pasidarė, mėmės, kaip mikčioti ėmė, dar draugiškai tipo ale ooo draugė mūsų ir panašiai, bet mano kreiva šypsenelė viską pasakė išėjo raudoni ir tylūs vaje vaje ))) O šiaip būna, kad ir moteros jau amžely stovi prieš tave kokioj stotelė ar kur, ir matai, kad žiūri į tave nuo galvos iki kojų įdėmiai taip susiraukę, ir pakelia į akis, mato kad žiūriu ir toliau vistiek žiūri reikia pradėti auklėti nuo suagusiųjų, nes būtent mes jiems rodom savo pavyzdį kai kalbame ar apkalbame kitus ir pan..
Biaju dėl ateities, jei vaikų turėsiu, kaip reikės išugdyti stiprybę jiems, nes patyčių visais laikais buvo ir bus.. išmokyti, kad visada išsipasakotų, nebijotų, kartu išgyventi ir išguiti tą dalyką iš gyvenimo..

Jei išmoksi atsikirsti ir jie nekibs - super, bet jeigu atsikirsi ir jie vėl suvartys ir dar daugiau ims tyčiotis.. nežinau, kokio tai šarvo reikia užsidėti, kad nieko nematytum ir negirdėtum..kitaip jaunas žmogus visai palūžti gali, juk paauglystė dar toks sunkus periodas.. kaip skaičiau britus sukretė te viena 13mete nusižudė dėl patyčių, po mėnesio ir jos 15metė sesuo... nieko nėra žiauriau, kai pažeidžiamas dėsnis gamtos ir tėvai laidoja savo vaikus.. ir dėl ko? dėl kažkokių asilų, kurie nenulaiko liežuvio už dantų, nepagalvodami, jog tą žmogų skaudina.. net neįsivaizduoju, kaip su tuo kovoti..

Burbuliuk rašė:

rutuliukas rašė:

aš irgi taip pat galvoju kaip Tu, mikatina..
Dėl vaikų ir patyčių ypač. Pati jaučiau patyčias kelis metus mokykloj, labai sunku buvo.. Brolis irgi taip pat jautė jas.. Nežinau, ar įmanoma kažką pakeisti.

Manau, kad sunkiai tu cia pakeisi kazka. as net nezinau kodel man taip buvo, as manau, kad gal del to, kad buvau nelabai grazi vaikystej - paauglystej... visos mandros buvo, kudos, ilgais plaukais, madingais drabuziais, o as nebuvau nei madinga, nei grazi, dar tie spuogiukai... bet is kitos puses, buvo ir baisesniu, memiu visokiu, o meme as irgi nenorejau buti, norejau bendrauti, gal nelabai mokejau, zodziu net nezinau, bet dar dabar su siaubu atsimenu, kaip pakeiciau kelias mokyklas... paskutineje mokykloje tik priespaskutiniais metais pritapau, atsirado ne tik draugiu, bet ir draugu, prasidejo vakareliai, pradejau po truputi virst i gulbyte

Bet as niekada nepamirsiu, kaip kas ryta verkdama maldaudavau mamos, kad leistu neiti i mokykla bent viena diena, o kai klausdavo kodel, budavo geda pasakyti, kad mane ten tikriausiai spardys ir spjaudys.
turbut baisiausia ka gyvenime esu patyrus. buvo ten ir dar baisesniu dalyku, kuriu net anonimiskai nesinori pasakotis, bet yra teke ir i galva gaut, ir niekas negyne, niekam nerupejo.

o kaip dabar? dabar aisku nepamirsau kaip ziauru buvo, dar dabar siurpas eina pasakojant, bet faktas kad uzaugau.
ir uzaugau visai normali, simpatiska mergina
o jie - ne visi tokie dabar )


Kai kurie is ju manes atsiprase, kai kurie stebisi, bet esme tame, kad tas turi itakos ir dabar, pavyzdziui jei pradedu su kokiu vaikinu bendrauti, kartais toks jausmas buna, kad jis greitai buna perspetas, kad "cia gi SITA". bet is kitos puses, lai dievas saugo nuo tokiu skystablauzdisku vaikinu

eh, kaip užjaučiu. Skaitau ir viskas taip artima. Neįsivaizduoju, kaip taip gyvenau ir išgyvenau. Bet tai yra baisu. Ir vaikai šiais laikais dar žiauresni, nežinia, kas laukia ateinančių kartų